Iš vyro pasakojimų apie vaikystę ir iš tų vaizdų, kuriuos teko matyti su jo mažais pusbroliukais, žinojau (t.y. maniau, kad žinau), jog mūsų vaikas nebus dovanėlė. Bet juk visada taip yra, kad galvoti apie tai kaip susitvarkai su sunkumais yra viena, o tvarkytis su jais- visai kas kita. Ypač , kai tie sunkumai  ne šiaip koks nesusipratimas, o gyvas pasiutęs velniukas, kuriam dar nė dvejų metukų nėra...
Taigi... velniukas neblogus ragiukus buvo užsiauginęs, daug kaprizų rodė, isteriškai šaukė, rėkė, mušėsi ir visaip kitaip reiškė savo norus ar nepasitenkinimus. Išties kartais apimdavo neviltis, kai jis visą dieną nemiega ir beveik ištisai šaukia... Tokiomis akimirkomis galvojau KĄ darau ne taip, nes jis dar mažas... Išties ne toks jau ir mažas... t.y. pakankamai didelis, kad prigalvotų visokių šunybių... Tiesa, pradžioje man atrodė nerealu, kad ne namie ir be tėvų mūsų velniukas virsta į angeliuką!!! Negalėjau tuo patikėti, kol vasarą nesusitikau su vaikystės drauge, auginančia tokį pat velniūkštį, ji pasakojo tą patį... namie velniukas, pas senelius / daržely  etc.- angeliukas. Išsikalbėjom ir pasidarė ramiau...  Visgi aplinkinius įtikinti ne taip paprasta (tiesa, neturiu tikslo jų įtikinėti), paskutinis atvejis buvo per Kalėdų senelio šventę - viena mama man pasakė  "jūsų berniukas toks ramus..." Žinoma, ji tokią nuomonę susidarė mano vaiką matydama tarp kitų vaikų ir vos kelis kartus po kelias minutes per savaitę, bet visgi, mažojo velniuko įvaizdis nenuginčijamas :)
Vis ieškau knygos "Mažylio sutramdymas" (tikiuosi, kad netrukus bus pakartotas tiražas...) ir staiga pastebiu POKYČIUS.
Pas mus dabar karaliauja periodas LELIS ir KOTE (paprasčiau kalbant- jis (lelis :)) ) nori viską daryti kartu / arba tiesiog pats). Vaikiška kėdutė iš vonios kambario atkeliavo į virtuvę ir dabar turiu mažą pagalbininką :) Kūčių vakarienę ruošėm kartu. Žinoma, po kurio laiko jam pabodo padėti, o tarpuose tiesiog stebėti ką aš darau, todėl jis nulipo nuo kėdės ir išėjo į kambarį. Netrukus ėjau žiūrėti kas vyksta, nes namie tvyrojo keista tyla. Tikėjausi išvysti ką nors įdomaus, nes tyla, tai tokia būsena, įsivyraujanti tik tada, kai vyksta kas nors nepaprasto (pvz pakabinamos spintelės kraustymas užsilipus ant virtuvės stalo...), išties nustebau, kad jis tiesiog sėdėjo ant grindų ir žaidė. Ne su kokiais mano popieriais ar tėčio CD, o su savo ŽAISLAIS. Fantastika! Tiesiog Kalėdų stebuklas! O esmė, kad tai ne vienkartinis atvejis... pastaruoju metu jis išties tapo ramesnis ir kuo puikiausiai vienas žaidžia, man net nebereikia sėdėti šalia ir stebėti jo žaidimų. Žinoma, prižiūrėti reikia, nes jis savo žaislais neapsiriboja ir kartais pasitaiko labai įdomių vaizdelių.
žymės:
0 Responses

Rašyti komentarą