Kartais pagalvoju kokiu beprotišku tempu gyvename... Prieš Kalėdas pagavau save nuolat skubančią- visur bėgte... net už vairo sėdėdama viduj skubu... Susimąsčiau ir nusprendžiau truputį spustelti stabdžius. Išties niekas nepasikeitė, gal tik streso mažiau. Kartais prisimenu kaip vaikystėje į mokyklą ir atgal eidavau pėstute, per miestą, o dabar... Vakar beveik valandą stovėjau kamštyje ir per tą laiką pirmyn pasistūmėjau labai nežymiai, vėliau nusprendžiau, kad tiesiai arčiau, bet aplinkui- greičiau ir ištrūkusi iš grūsties, nuvažiavau kitu keliu. Kirtau Gedimino pr. ir galvojau, kad jau nepamenu kada ten buvau, nežinau kokios ten dabar parduotuvės, neprisimenu, kad būčiau ramiai ĖJUSI pagrindine miesto gatve... Vis per tą skubėjimą- nuleki į PC, apsiperki ir bėgte namo... Įdomiausia, kad vis lekiam lekiam, o laiko vistiek NĖRA.

Savaitgalį su mažium važiavom lankyti mažo berniuko. Tiesą sakant, tas berniukas nebe toks jau mažas... jam jau beveik pusmetukas, vis nebuvo kada užsukti...  Bet šiaip viešnagė buvo nuostabi! Truputį bijojau dėl savo padaužos elgesio- nežinojau kaip jis reaguos į mažiuką, kaip elgsis, ar nelies jo per stipriai ir t.t. Buvau maloniai nustebinta tuo, kaip labai jam patiko mažylis! Ir žiūrėjo, ir lietė, ir žaisliukus nešė, o mažučiui nuėjus miegoti vis klausė kur lelis? :) Dar labai įdomu palyginti... juk visai nesenai ir mūsiškis toks mažas buvo, o dabar va, jau visas vyrukas, viską supranta, daug ką moka, tik dar nedaug pasakyti gali :))
žymės:
0 Responses

Rašyti komentarą