Visada, net tuomet, kai dar nesilaukiau, turėjau išankstinę nuostatą dėl tam tikrų dalykų, susijusių su vaikų auginimu. Dauguma jų pasitvirtino, tačiau iki šiol man vis dar didelė mistika kur ta riba tarp meilės ir lepinimo? Nemanau, kad lepinu savo vaiką, man atrodo, kad tiesiog jį myliu... Tiesa, kartais tenka tuo suabejoti, nes pastaruoju metu mums išties sunkiai sekasi susitarti. Dėl to, kad visgi aš jį lepinu? Ar dėl to, kad jis- atskira asmenybė, kurią ėmė lankyti ožiukai? O gal ožiukai, tai lepinimo/ per didelės meilės pasekmė?
Vis grįžtu prie Austėjos straipsnio apie meilę ir lepinimą ir skaitydama pradžioje išsigąstu, kad mūsų vaikas tikrai išlepintas :) Vėliau prisimenu, kad jis dar gana mažas, o pagal straipsnio pabaigoje pateiktus klausimus bei teiginius, pasirodo, jis visai neišlepintas, tiesiog mylimas. Nes, jis jau moka dalintis žaisliukais (čia negaliu nepaminėti teigiamo ir išties didelio darželio auklytės indėlio), nes, jis moka palaukti (tiesa, ne visada to nori), nes, jis moka būti draugiškas (mane išties nustebino, kad žiogas, dar neturintis nė dvejų, suprato mano prašymą leisti smagioje kėdutėje pasėdėti kitam berniukui) ir paslaugus (paprašytas ne tik atneša/ nuneša daiktus, bet net ir į vietą padeda... pvz paprašytas nunešti tuščią arbatos puodelį į virtuvę, neša ir deda jį tiesiai į indaplovę). Gal visgi tie ožiukai- visus aplankantys ir aprašomi pykčio priepuoliai, kuriuos kada nors išgyvendinsime... Juolab, kad mūsų žiogas be išlygų priima ir tas nediskutuotinas taisykles, ar bent daugumą jų. pvz. autokėdutė... tai buvo viena iš išankstinių mūsų šeimos nuostatų- vaikas važiuoja išskirtinai TIK autokėdutėje ir taip bus kaip įmanoma ilgiau. Pradžioje teko ir man gale pasėdėti vaidinant linksmintoją. Ir į pirmą tolimesnę kelionę viena važiuoti bijojau ne dėl sudėtingų eismo sąlygų, bet dėl to, kad nežinojau kaip bus, jei jam atsibos sėdėti kėdutėje... Tačiau dabar jau galime pasidžiaugti rezultatais- artėjant prie mašinos vaikas žino, kad sėsis į savo kėdę, ją taip ir vadina, o kartais net pats įlipa ir atsisėda, belieka tik prisegti!
žymės:
2 Responses
  1. OI kaip aš sutinku su tavim. Tos ribos tokios nematomos ir plonytės. Bet, labai mylimas vaikas, kad ir lepinamas šiek tiek man regis grąžins viską kas gero į jį sudėta su laiku. Mes per daug jautriai į viską reaguojam. Ir žinai, seniau, kai nebūdavo tiek literatūros ir straipsnių mamoms kai kuriais atvejais lengviau būdavo - mažiau analizuot savo poelgius reikdavo. Tiesiog, elkis kaip liepia širdis, ji dar niekad nieko neapgavo ;)


  2. Ligita Says:

    Tiesa... mes išties turime begalę informacijos, bet kartais mažiau išties būna geriau.
    Kai lepinama šiek tiek, tai nieko, turbūt visiems to reikia, mums irgi norisi :) tik kaip neperžengti tos šiek tiek ribos? vos ne būti ar nebūti? :D


Rašyti komentarą