Dėkoju visiems, prisidėjusiems prie Kalėdinio stebuklo akcijos ir pasistengusiems, kad kuo daugiau vaikučių patikėtų, kad stebuklų visgi būna!
Iš vyro pasakojimų apie vaikystę ir iš tų vaizdų, kuriuos teko matyti su jo mažais pusbroliukais, žinojau (t.y. maniau, kad žinau), jog mūsų vaikas nebus dovanėlė. Bet juk visada taip yra, kad galvoti apie tai kaip susitvarkai su sunkumais yra viena, o tvarkytis su jais- visai kas kita. Ypač , kai tie sunkumai  ne šiaip koks nesusipratimas, o gyvas pasiutęs velniukas, kuriam dar nė dvejų metukų nėra...
Taigi... velniukas neblogus ragiukus buvo užsiauginęs, daug kaprizų rodė, isteriškai šaukė, rėkė, mušėsi ir visaip kitaip reiškė savo norus ar nepasitenkinimus. Išties kartais apimdavo neviltis, kai jis visą dieną nemiega ir beveik ištisai šaukia... Tokiomis akimirkomis galvojau KĄ darau ne taip, nes jis dar mažas... Išties ne toks jau ir mažas... t.y. pakankamai didelis, kad prigalvotų visokių šunybių... Tiesa, pradžioje man atrodė nerealu, kad ne namie ir be tėvų mūsų velniukas virsta į angeliuką!!! Negalėjau tuo patikėti, kol vasarą nesusitikau su vaikystės drauge, auginančia tokį pat velniūkštį, ji pasakojo tą patį... namie velniukas, pas senelius / daržely  etc.- angeliukas. Išsikalbėjom ir pasidarė ramiau...  Visgi aplinkinius įtikinti ne taip paprasta (tiesa, neturiu tikslo jų įtikinėti), paskutinis atvejis buvo per Kalėdų senelio šventę - viena mama man pasakė  "jūsų berniukas toks ramus..." Žinoma, ji tokią nuomonę susidarė mano vaiką matydama tarp kitų vaikų ir vos kelis kartus po kelias minutes per savaitę, bet visgi, mažojo velniuko įvaizdis nenuginčijamas :)
Vis ieškau knygos "Mažylio sutramdymas" (tikiuosi, kad netrukus bus pakartotas tiražas...) ir staiga pastebiu POKYČIUS.
Pas mus dabar karaliauja periodas LELIS ir KOTE (paprasčiau kalbant- jis (lelis :)) ) nori viską daryti kartu / arba tiesiog pats). Vaikiška kėdutė iš vonios kambario atkeliavo į virtuvę ir dabar turiu mažą pagalbininką :) Kūčių vakarienę ruošėm kartu. Žinoma, po kurio laiko jam pabodo padėti, o tarpuose tiesiog stebėti ką aš darau, todėl jis nulipo nuo kėdės ir išėjo į kambarį. Netrukus ėjau žiūrėti kas vyksta, nes namie tvyrojo keista tyla. Tikėjausi išvysti ką nors įdomaus, nes tyla, tai tokia būsena, įsivyraujanti tik tada, kai vyksta kas nors nepaprasto (pvz pakabinamos spintelės kraustymas užsilipus ant virtuvės stalo...), išties nustebau, kad jis tiesiog sėdėjo ant grindų ir žaidė. Ne su kokiais mano popieriais ar tėčio CD, o su savo ŽAISLAIS. Fantastika! Tiesiog Kalėdų stebuklas! O esmė, kad tai ne vienkartinis atvejis... pastaruoju metu jis išties tapo ramesnis ir kuo puikiausiai vienas žaidžia, man net nebereikia sėdėti šalia ir stebėti jo žaidimų. Žinoma, prižiūrėti reikia, nes jis savo žaislais neapsiriboja ir kartais pasitaiko labai įdomių vaizdelių.
Šįmet per Kūčias norėjau kuo įvairesnių patiekalų, kad būtų mažiau silkės. Vienas iš atradimų- aguonų virtunukai. Skonis įdomus, išties puikiai tinka Kūčių stalui.
Reikės:
aguonų
džiovintų vyšnių
graikiškų riešutų
medaus
2-3 stiklinių miltų
trupučio vandens
aliejaus

Eiga:
Pirmiausiai nuplauname ir išbrinkiname aguonas. Kol jos brinksta, iš miltų, vandens ir aliejaus išminkoma tešla (minkoma tol, kol nelips prie rankų, vis po truputį dedat daugiau miltų) , tuomet ji pusvalandžiui paliekama pastovėti.
Tada ruošiame įdarą- susmulkiname išbrinkusias aguonas, o tada ir riešutus bei vyšnias, į masę įmaišoma truputėlį medaus. Receptą radau žurnale Virtuvė Nuo... Iki..., ten buvo siūloma riešutus pakepinti, tačiau aš to nedariau.
Kai viskas paruošta, kočiojame tešlą ir gaminame virtunukus. Aš naudojau didesniąją koldūnų formą. Proporcijų  nerašau, nes viskas priklauso nuo to, kokio kiekio reikia... Aš virtinukus gaminau vienam vakarui, tai to tešlos kiekio užteko, o įdaro perteklių teko išmesti,  nes prisiruošiau be galo daug :)
Labai neblogas patiekalas dar ir todėl, kad jį galima pasigaminti iš vakaro ar net prieš savaitę, užšaldyti ir išvirti tik prieš pat vakarienę!
Tikriausiai kažkada jau rašiau, kad mes dažniausiai valgom vištieną. Vien pjaustyta ir kaip nors pakepinta jau laaabai senai pabodo... Berods pavasarį atradau vištienos blynelius. Nuostabus receptas, juolab, kad pagaminama išties greitai.
Mano brolis, blynų mylėtojas dar nuo vaikystės, pasijuokė iš mano vištienos blynelių, sakydamas, kad čia kepsniukai :) Bet man čia vistiek BLYNAI :)

Reikės:
0,5 kg vištienos filė (galima naudoti ir nukaulintą mėsytę)
kiaušinio
gero šaukšto krakmolo
šaukšto majonezo
vištienos prieskonių

Eiga:
Vištienos file susipjaustome labai mažais gabaliukais, paprieskoniuojame, įmušam kiaušinį ir šaukštą krakmolo ir viską gerai išmaišome. Tuomet dedam krakmolą, išmaišom, šaukštu kabinam masę ir kepam! Garnyrui tinka viskas- nuo virtų bulvių iki grūdų košių. Mums labai skanu su kukurūzų koše, žinoma, šviežių daržovių salotos tiesiog būtinos!
Iš tos masės blynelių gaunasi ne itin daug, todėl aš kartais dedu ir keletą smulkiai tarkuotų morkų, arba moliūgo. Tik tada masę apie valandą reikėtų palaikyti šaldytuve ir tik po to dėti krakmolą bei kepti.
Kadangi turiu labai daug juodojo šokolado ir jo niekaip nesuvalgom, vis bandau gaminti įvairius saldainius. Jau kurį laiką planavau gaminti triufelius ir kaip tik per Lietuvos Ryto TV savaitgalio laidą pamačiau labai nesudėtingą receptuką. Neturėjau kuo užsirašyti, norėjau dėl to recepto pažiūrėti kartojimą, tačiau nepavyko... Kai radau formeles (pasirodo, ne bet kur jų yra... baltas mačiau tik specializuotoje indų parduotuvėje už fantastinę kainą), tai bandžiau iš atminties, tikiuosi, nieko nepraleidau.

Triufeliams reikės:
200 g juodojo šokolado
200 g riebios grietinėlės
šaukšto brendžio ar konjako
karčios kakavos apvoliojimui

Eiga:
Maišant pakaitiname grietinėlę ir gabaliukais laužytą šokoladą, kol šokoladas visiškai ištirpsta ir lieka vientisa masė, tuomet įdedame šaukštą brendžio (galima daugiau ar kokį kitokį gėrimą naudoti- priklausomai nuo to, ką mėgstate), supilame masę į plokščią indą ir kelioms valandoms (geriausiai- nakčiai) paliekame šaldytuve. Kai masė sustingsta, šaukšteliu imame nedidelius gabaliukus, formuojame rutuliukus ir juos apvoliojame kakavos milteliuose. Laidoje mačiau, kaip naudoja ne šaukštelį, o tą spec apvalų įrankį, skirtą bulvėms išskobti- išties labai patogu ir rutuliukai gražesni, bet aš tokio neturiu, tai naudojau paprastą arbatinį šaukštelį. Formuoti reikia greitai, nes masė labai greit minkštėja.
Puikus skanėstas prie kavos! Tinkamas desertas vaišių stalui papuošti- spalvotos formelės atrodo tikrai žaismingai ir smagiai, nors iš pradžių gailėjausi, kad tik tokias radau :)


Jau keletą metų stengiamės maitintis sveikiau ir bent kartą per savaitę mėsą pakeisti žuvimi. Dažniausiai renkamės pangasiją arba skorpionžuvę, rečiau kitas žuvų rūšis. Išbandžiau visokiausius variantus- nuo kepimo orkaitėje iki keptuvėje, bet vis kas nors netinka arba tiesiog atsibosta... Šįkart kepiau keptuvėje, apvoliotą džiūvėsėliuose.
Reikės:
pangasijos file
džiūvėsėlių
kiaušinio
citrinos
trupučio krakmolo

Eiga: 
pirmiausiai pangasiją susipjaustau nedideliais gabaliukais, paprieskoniuoju ir aplaistau citrinos sultimis, tuomet viska apvolioju kiaušinyje ir dedu į krakmolo-džiūvėsėlių mišinį. Viską gerai išmaišau ir dedu į keptuvę, kur jau čirška gerai įkaitęs aliejus.
Garnyrui tinka šviežios daržovės bei grūdų košės (mes valgėm su grikiais), galima naudoti ar pasigaminti padažą, bet aš padažų nevalgau, tai nieko papildomai neruošiau.
Visus maišymus atlikinėjom kartu su vaiku- maišėm pasikeisdami- tai nuotraukos nėra, nes nebuvo prekinės išvaizdos :) Visgi skonio tai neįtakojo :))
Kelias pastarąsias dienas vis mąstau, kad reikėtų prisėsti ir surašyti žodelius, kuriuos  mūsų mažasis padauža jau moka ir taria, juk viskas taip greit pasimiršta...
Pradėsiu nuo Kas čia? - šis klausimėlis pas mus atsirado dar vasarą- maždaug birželio pabaigoje/liepos pradžioje. Jau senai pripratom, todėl labai nustebau, kad prieš kurį laiką bendraamžių mamytės pradėjo pasakoti, kad atėjo tas nelauktas kas čia???? periodas. Paprastas akivaizdus įrodymas kokie visi vaikai skirtingi...
Pas mus šis klausimas patobulėjęs- mažis rodo vis tuos pačius kelis daiktus ir vis klausia, tarsi laukdamas kol suklysiu atsakinėdama :))
Dar labai mėgsta klausinėti KUR? kur mama, kur tete, kur teta ... Jei pasakai, kad nėra, tai jis parodo kur :)

Taigi, taria, ačiū (prieš porą dienų išmoko, iki tol sakė čiu , reikšmė- ačiū/ prašau), lelia, tau (t.y. man - jis save vadina tau), mama, tete, dėde, teta, bamba, bomba, kamuoli, pampuoli (pampersas), tani (distancinis), bandi (bananas), donde (duona), kote (kartu), nou (noriu), am (paprastai reiškia, kad nori valdyti arba gerti), kaka, lio lio (alio), liaba (labas) , atia.

Žinoma, reikia nepamiršti tobulai įvaldytų  NE ir KĄ????

Daro mini sakinukus-žodžių junginius : Kur mama? Va mama! Nou bandi (noriu banano). Nou kote (noriu kartu).

Raideles mokomės pagal žodžius , kuriuos moka pasakyti  A (am), M (mama), T (tete), K (kamuoli), L (lialia), P (pampuoli), B (bamba), D (dede) ir G (Gediminas, pasakyti nemoka, bet parodyti gali)
Prieš kelias dienas perskaičiau apie Fantastišką karštą pyragą Deimos tinklaraštyje ir pagalvojau, kad kaip aš pati nesumąsčiau taip :) Esmė ta, kad aš jau keletą metų kepu "krokodilą" ir tešlą minkau, naudodama ruošinį picai, kildinu, laukiu... Šaldytos tešlos variantas žymiai patogesnis ir skanesnis, nes ne toks sausas!
Aš ruošiau savo senojo pyrago įdarą, nes jis mums be galo patinka, bet manau, kad tinka bet koks :)

Reikės:
0,5 kg šaldytos tešlos
0,5 kg maltos jautienos
svogūno
paprikos
kelių skiltelių česnako
prieskonių (persilado)
šiek tiek tarkuoto sūrio
kiaušinio
sezamo sėklų

Eiga:
Tešlą palieku atšilti ir gaminu įdarą. Labai smulkiai susmulkinu svogūną, truputį pakepinu jį kartu su malta mėsą bei prieskoniais, tada įmaišau smulkiai tarkuotą papriką ir palieku atvėsti. Kai atvėsta, įmaišau tarkuotą sūrį (geriau rinktis riebesnį, nes jis puikiai lydosi, aš naudoju Džiugo).
Kai tešla atšyla, dedu ją į kepimo popieriumi išklotą skardą, truputį pakočioju ir per vidurį sudedu atvėsusį maltos mėsos ir priedų mišinį, tešlos šonus užlankstau, suformuoju vyniotinį, aptepu kiaušiniu, pabarstau sezamais ir maždaug pusvalandžiui kišu į 180 laipsnių karštumo orkaitę. Kepama, kol tešla gražiai pagelsta.

Kitą kartą imsiu daugiau tešlos, nes dabar mums trims nelabai užteko...


Yra toks geras posakis- Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Vos spėjau susidėlioti darbus iki švenčių, o viskas ėmė ir pasikeitė... vyro komandiruotė paankstėjo... Gal ir gerai :) Be to, pamačiau, kad savaitgalį prekintis visgi neverta, nes šiandien važiavau į Ermitažą... vos radau kur sustoti, žmonių viduje BEGALĖ. Gerai, kad į maximą nereikėjo... o sako, krizė...
Manau, kad naujo darbų sąrašo nebesudarinėsiu, nes vistiek nuo to jų nesumažės, o kad truputį susimaišys seka, tai gal nieko tokio :)
Pernai ruošdama Kūčių vakarienę sužinojau, kad silkę galima naudoti ne tik salotoms, bet ir karštiems patiekalams. Išbandžiau, tikrai skanu! Šįmet mėginsiu patiekalų iš silkės gaminti kuo mažiau, nes mūsų mažasis spjauna ją lauk... Kadangi šis savaitgalis man "išeiginis", tai pabandžiau pasigaminti kotletukų ir jie tikrai keliaus į Kūčių meniu, manau, kad ir vaikas valgys, nes specifinio silkės skonio čia nesijaučia!
Reikės:
mažo indelio silkių file
svogūno
šaukšto krakmolo
riekelės batono
džiuvėsėlių apvoliojimui
mėgstamų prieskonių

Eiga:
Pirmiausiai silkę reikia pamirkyti- bent valandą ar dvi. Žinoma, galima ir nemirkyti, bet tuomet bus labai sūru, nes kepant tai labiau juntama. Tuomet silkę, svogūną bei batoną susmulkinti  ir gerai sumaišyti, įdėti šaukštą krakmolo, prieskonių (puikiai tinka pipirai), išmaišyti ir formuoti kotletukus. Juos apvolioti džiūvėsėliuose ir kepti keptuvėje. Patiekti su karštomis bulvėmis ir pasirinktu garnyru.

Kone kasmet galvoju, kad dovanas Kalėdoms pradėsiu pirkti kuo anksčiau. Geriausiai- iškart po Naujųjų :) Šįmet vasaros pabaigoje vis mąsčiau, kad jau reikia rūpintis, bet.... iki šiol nieko dar ne viską turiu. Taip pat planavau ir maistą pradėti pirkti anksčiau, kad nereikėtų krauti pilno vežimo ir tempti daugybės maišų, kad neskaudėtų širdis, mokant DAUG... kad būtų mažiau lakstymo po parduotuves tuo visuotinio pamišimo laikotarpiu...
Pastarąjį punktą po truputį vykdau- keletas ilgo galiojimo prekių jau guli spintelėje ar šaldytuve, artimiausiomis dienomis reikia įsigyti dar ką nors... Bet pradžioje pamėginsiu sudaryti tikslų Kūčių vakarienės bei Kalėdų meniu.

Nesenai naujame žurnalo Virtuvė Nuo... Iki... numeryje perskaičiau apie laiko planavimą savaitėmis. Įdomus straipsnelis ir įdomi mintis. Išties verta viską daryti kuo anskčiau, kad artėjančių švenčių nuotaika būtų pakilesnė.
Taigi, iki Kalėdų liko nei daug , nei mažai- pora savaičių (aišku, kai pradėjau šį įrašą, buvo likę daugiau, bet... yra kaip yra :) ). Gerai žinau, jog paskutinės dienos bus užimtos, tad iki tol reikia kuo daugiau pasidaryti.
... likus 2 savaitėms
Turiu laisvą savaitgalį!!! Dar to nesuvokiu, bet esu viena, niekam nereikia gaminti maisto, prie nieko nereikia derintis, nereikia žaisti ( :))) ) ir dar daug ko nereikia. Bet reikia pasinaudoti proga ir atlikti keletą svarbių darbų... taigi pirmiausiai turiu:
suplanuoti švenčių meniu
pagal meniu susidaryti reikiamų produktų sąrašą
nupirkti trūkstamas dovanas
iškepti Kalėdinius meduolius
iškepti ir dekoruoti  Kalėdinį namuką
pradėti pirkti švenčių stalui reikalingus ilgo galiojimo produktus
supakuoti dovanas
užrašyti ir išsiųsti Kalėdinius sveikinimus paštu
papuošti eglutę
papuošti namus
savaitės pabaigoje dekoruoti meduolius
supakuoti dekoruotus meduolius
sutvarkyti namus- kasdien po truputį, bet iš esmės: prieš šventes norisi atsikratyti visko, kas nebereikalinga
(galiu pasidžiaugti, kad dalį šio sąrašo punktų šiandien sėkmingai įgyvendinau, tikiuosi, per šias kelias dienas įgyvendinti dar daugiau...) 

...likus 1 savaitei
 Blogoji žinia ta, kad vyras išvyksta į komandiruotę... geresnio laiko turbūt neįmanoma sugalvoti...  Na, bet prieš vėją nepapūsi, taigi man reikia pasistengti nepasilikti visų darbų paskutiniam vakarui.
savaitgalį planuoju prekintis
pirmadienį  keliausiu apsipirkti to, ko trūksta ir kas trumpiau galioja, nes paskutinėmis dienomis niekas manęs nenuvarys į parduotuvę
antradienį - kol kas nesugalvojau ką naudingo veiksiu, žurnale patariama marinuoti visokias mėsas ir pan, bet aš to nedarysiu, nes dar nepasiekiau tokių virtuvės aukštumų, kad pati ruoščiau mėsytes
trečiadienį   gaminsiu pusfabrikačius- t.y. pasidarysiu dalį darbo, kad ketvirtadienį reikėtų viską tik sumaišyti, išvirti ir pan.
ketvirtadienį  ryte kepsiu tortą Kalėdoms. Darbo neitin daug, bet vistiek užima laiko... Jau ryte stalą uždengsiu staltiese ir visus pagamintus patiekalus nešiu iškart ant stalo. Ačiū, pernai jau pasimokiau kaip viskas "telpa" mano miniatiūrinėje virtuvėje...
penktadienį ilsėsiuos :) Bus likę pakankamai maisto tam, kad nebereikėtų nieko gaminti, be to, turėsim ir Kalėdinį tortą, tikiuosi, kad ir Kalėdinis pyragas, kurį kepiau lapkričio pradžioje, jau bus pasiruošęs būti suvalgytas, o kur dar meduoliai, sausainiukai ir t.t.
Matyt apimta prieššventinės tvarkymosi manijos, sugalvojau, kad reikia atnaujinti ir blogą :) Jei jau čia virtuali užrašinė, tai tegul ir atrodo kaip ji!
Dar nežinau ar čia galutinis variantas, bet bent jau panašus į tokį!

Jau senai gvildenau miltį pamėginti namie išsikepti avižinių keksiukų. Vieną pavakarę su sūneliu ėmėm ir iškepėm :) Keksiukai labai paprastai paruošiami ir tikrai skanūs, puikiai tinka prie arbatos!

Reikės:
250 g avižinių dribsnių
100g tirpinto sviesto
2 kiaušinių
2 v.š. miltų
1/2 a.š. kepimo miltelių
cukraus pagal skonį
ko nors pagardinimui- aš šį kartą naudojau kokoso drožles

Eiga labai paprasta - visus produktus sumaišyti, sudėti į formels ir apie 20 min kepti 180 laipsnių karštumo temperatūroje.
Kai pirmą kartą draugė pavaišino Tiramisu kavinėje, buvau apsvaiginta nuostabaus skonio! Kai po kurio laiko ir mūsų vietiniai prekybos centrai pradėjo prekiauti šiuo gardumynu, jis iškart tapo mano favoritu. Visada maniau , kad namie jo pasigaminti neįmanoma ir nė negalvojau apie tai, tačiau kai vasarą išmokau pagaminti Maskarponės tortą, nusprendžiau, kad galima pamėginti ir Tiramisu.
Reikės:
5 kiaušinių
150 g cukraus
250 g mascarponės sūrio
250g ricottos sūrio
truputėlio druskos
truputėlis želatinos
Biskvitinių Damų pirštelių
stiprios kavos
smulkinto šokolado
nesaldžios kakavos miltelių

Eiga:
Pasiruošiu stiprios nesaldintos kavos ir palieku ją atvėsti.
Tuomet atskiriu kiaušinio trynius ir baltymus, trynius išsuku su cukrumi iki baltumo ir įmaišau mascarponės bei ricottos sūrį. Viską išsuku iki vientisos masės.

Baltymus su druska išplaku iki standžių putų ir įmaišau į trynių-sūrio masę. Tuomet sudedu išbrinkintą želatiną ir vėl gerai viską sumaišau.

Indo, kuriame planuoju patiekti Tiramisu, dugną patepu kremu, tuomet iškloju Damų piršteliais, iki pusės pamirkytais kavoje (mirkyti reikia LABAI trumpai ir tik iki pusės, patogiausia tai daryti juos paguldžius ant šakutės ir prilaikant iš viršaus), biskvitą pabarstyti tarkuotu šokoladu, tuomet vėl dėti sluoksnį kremo ir taip sluoksniuoti tol, kol bus sunaudoti visi piršteliai bei kremas. Paskutinis sluoksnis turi būti kremo, jis smarkiai apibarstomas kakava ir tarkuotu šokoladu. Paruoštą desertą per naktį palaikyti šaldytuve ir kitą dieną patiekti.
Šį kartą stengiausi, kad būtų ne tik skanu, bet ir gražu, todėl naudojau torto formą su nuimamu šonu. Pirmiausiai išrikiavau pirštelius ratu, prie formos sienelės, o tuomet jau dariau visa kita. Kitą kartą darydama nupjausiu pirštelio apačią- taip jie tvirčiau stovi, be to, taip galima reguliuoti aukštingumą, pagal produktų kiekius.

Daugumoje receptų Tiramisu gaminamas vien iš mascarponės ir be želatinos. Pirmą kartą ir aš taip dariau, tačiau mascarponės sūris yra gana riebus ir man desertas gaunasi per sunkus, todėl aš pusę mascarponės keičiu į lengvesnį ricottos sūrį. Želatiną naudoju dėl to, kad pirmą kartą desertas  sustingo tik antrą dieną... pirmą ant dugno buvo kažkas panašaus į ištirpusius ledus :)
Nuo praėjusių metų Kūčias švenčiam namie, savo mažoje šeimoje. Pernai turėjau DIDELĮ galvos skausmą kaip pagaminti tuos 12 patiekalų... Reikėjo ko nors įdomaus, skanaus ir būtinai greit pagaminamo :) Perskaičiau begalę įvairiausių receptų ir Kūčių dieną praleidau virtuvėje. Rezultatas buvo neblogas, šįmet tikiuosi dar geresnio.
Pats pačiausias Kūčių vakaro patiekalas- Silkė su brokoliais ir vynuogėmis. Pasirinkau šį receptą, nes intrigavo produktai, kurie lyg ir nedera tarpusavyje, bet... viskas taip puikiai dera, kad reikia spėti paragauti tos silkės, kol dar yra :)
Taigi, reikės:
brokolio
silkės
vynuogių be kauliukų
citrinos
aliejaus
lukštentų saulėgrąžų
svogūno

Eiga:
Pirmiausiai susmulkinu brokolius ir geras 5 minutes juos blanširuoju karštame vandenyje. Paskrudinu saulėgrąžas, aliejuje pakepinu smulkiai pjaustytą svogūną (šįkart naudojau raudonąjį ir baltąjį svogūnus), vynuoges supjaustau puselėmis, silkę gabaliukais, viską sumaišau ir užpilu citrinos sultimis.




Mes labai mėgstam vištieną ir itin dažnai ją valgom. Kartais pritrūksta fantazijos kaip KITAIP ją paruošti, kad nebūtų nuobodu... Labai skaniai valgėme pyragą, o kartą ekspromtu gavosi pyragėliai :) Tiesiog apsižiūrėjau, kad ne tokios tešlos nusipirkau...
Receptukas labai paprastas- atsišildau šaldytą tešlą (renkuosi tą pakuotę, kur būna 6 lapeliai). Kol tešla šyla, gabaliukais ar nedidukėmis juostelėmis susipjaustau vištienos file, įtrinu ją prieskoniais ir palieku pasimarinuoti šaldytuve. Kai tešla atšyla, lapelius pjaunu perpus ir tą puselę dedu į tartalečių formą, gaunasi kaip krepšelis. Tuomet į tą krepšelį įdedu šiek tiek vištienos, daržovių, įpilu kelis lašiukus grietinėlės (jos galima nenaudoti, bet tuomet vištiena būna sausoka) ir kišu į iki 180-200 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepu apie 20 minučių, kol tešla paruduoja. Skaniausi karšti, kaip antras patiekalas, bet galima valgyti ir šaltus, kaip sotų užkandį.

Kai yra kokia proga progelė, man smagiau NEvalgyti namie- tada ir gaminti nereikia, ir maistas kitoks, ir šiaip aplinka pasikeičia :) Deja, dabar tam labai nepalankus metas... krizės, pandemijos... taigi sėdim namie ir teks valgyti nekeičiant aplinkos, bet juk vistiek norisi ko nors įdomesnio ir skanesnio nei kasdien :)
Prieš kurį laiką Neringos puslapyje radau labai įdomius įtrūkusius sausainius. Vis ruošiausi pabandyti (šokoladas jau gerą savaitę sutrupintas ir laukia sunaudojimo :) ), bet vis kažkaip gal ryt... Visgi vakar susikaupiau ir paruošiau tešlą, kad pernakt pastovėtų šaltai, o šiandien galėtume smaguriauti.
Taigi, sausainiams reikės:
225 g smulkinto šokolado
cukraus (dėjau tik truputį)
2 kiaušinių
110 g sviesto
2 stiklinių miltų
1/2 a.š. kepimo miltelių
truputėlio druskos
cukraus pudros sausainiams apvolioti

Eiga:
Ištirpiname sviestą bei šokoladą. Kol masė vėstą, išplakame kiaušinių baltymus, tuomet po truputį sudedame cukrų, trynius, supilame atvėsusią sviesto/šokolado masę. Tuomet beriame miltus bei kepimo miltelius , druską ir maišome, kol masė tampa kietoka. Tada masę nakčiai įkurdiname šaldytuve. Kitą dieną formuojame rutuliukus, juos apvoliojame cukraus pudroje ir sudėję ant kepimo popieriumi išklotos skardos kepame 165 laipsnių temperatūroje geras 15 minučių (kepimo laikas iš tiesų toks neapibrėžtas... suėjus 10 min pro stiklą stebėjau kaip sausainiai kepa ir išjungiau tuomet, kai jie pradėjo trūkinėti. Dabar net manau, kad galėjau dar minutę kitą palaikyti)
Iškepusius sausainius paliekame atvėsti ir laikome sandariame indelyje (jei pavyksta išsaugoti nesuvalgytus :) )

Sausainiai gavosi nuostabūs ir tikrai dar ne kartą kepsiu! Manieji gavosi ne tokie šventiškai balti, bet vistiek be galo skanūs!!!



Pastaruoju metu gyvename amžinam remonte, panašu, kad tai tęsis dar ilgai... Na, bet po truputį viskas bus gražu!

Dabar artėja laikas, kai reikės įrengti vaikų kambarį. Minčių ir svarstymų ta tema daug- vaikas dar visai mažutis, norisi sukurti jam vaikiškai spalvotą ir linksmą pasaulį, kuris atspindėtų vaikystę, tuo pačiu norisi, kad po kelerių metų nereikėtų visko iš esmės keisti atsibodus spalvoms ar atsiradus naujam šeimos nariui... Kaip rasti tą aukso viduriuką kol kas nežinau... Vartant galerijas internete, akys dažniausiai krypsta link dviaukščių variantų- tiek dviaukščių lovų (bet... ar verta tokią įsigyti, jei antra lova bus tuščia neribotą laiką :) ), tiek paaukštintos lovos ir išnaudotos erdvės po ja? Kompiuteris pilnas įvairių įvairiausių pavyzdėlių, jau pati baigiu pasimesti juose, todėl po truputį kelsiu čia.
Taigi, pradedam!
Nesenai radau Italų firmą Tumidei, gaminančią labai įdomią Tiramolla kolekciją. Čia gal nėra tos vaikiškos svajonės , tačiau, manau, kad bent jau dalis baldų puikiai tinka tiek darželinukui, tiek paaugliui.

 



Iki gražiausios žiemos šventės liko vos mėnuo... Kviečiu prisidėti prie labai gražios IKI akcijos ir pasistengti, kad Kalėdų senelis su dovanėlėmis aplankytų ir sunkiai gyvenančių šeimų vaikučius.
Jums tai nieko nekainuos, bet kiekvienas paspaudimas atneš po 5 centus vaikučių dovanoms! Aukoti galima kartą per valandą, taigi verta pasistengti :)
Naršydama internete radau įdomų puslapiuką , kuriame labai patiko ši idėja. Puikiai įsivaizduoju kažką panašaus virš savo miegamojo lovos :)

Visada maniau, kad vaikus maitinsiu iki pusės metų, deja, tai tikriausiai vienintelis visišką fiasko patyręs išankstinis nusistatymas! Artėjant pusmetukui išties ketinau baigti maitinti, juolab, kad jo nuo pirmųjų savaičių nebuvo daug ir teko primaitinti mišinėliu. Bet... likus vos porai savaičių susiruošėm atostogų ir prieš išvažiuojant prasidėjo ilgai trukęs košmaras- mes, susikrovę daiktus atsigulėm, o vaikas atsikėlė! Kadangi mūsų mažasis maždaug nuo mėnesio išmiegodavo visą naktį, tai toks siurprizas buvo labai netikėtas. Blogiausia, kad jis kėlėsi kasnakt- iš pradžių tai nurašėm vietos pasikeitimui, vėliau dygstantiems dantukams, skiepui ir t.t. Po gimdymo buvom pasiruošę nemigai ir keltis nebuvo sunku, tačiau tuomet ji užklupo labai netikėtai. Jaučiausi nuolat pervargusi, ilgainiui vaikas net pradėjo miegoti su mumis, nes nebepajėgdavau po kelis kartus per naktį jo nešioti iš jo-į savo- ir vėl į jo lovelę, neretai užmigdavau vos pasiguldžiusi jį šalia, todėl nusprendėm, kad saugiau bus jam miegoti kartu.
Rasta informacija, kad yra vaikų, kurie taip staiga pradeda nemiegoti ir  nemiega iki metukų, varė neviltin, nes tas gimtadienis atrodė dar BE GALO toli, dar baisiau buvo girdėti, kad kai kurie vaikai nemiega net iki pusantrų.
Kai mažyliui buvo maždaug dešimt mėnesių, pabandėm atsisakyti pienuko, bet naktis ir kita diena buvo tokios košmariškos, kad eksperimentas tą dieną ir baigėsi, nekantriai laukėm pirmojo gimtadienio. Kuris, keista, bet atėjo ir praėjo, nepalikęs jokių pokyčių... lygiai taip pat atėjo ir praėjo pusantrų metukų sukaktis... Pervargimas darė savo, nes vaikas ramiai nemiegodavo ir dieną, jam vis reikėjo mamos... su vyru pakalbėdavom, kad tinkamo laiko tikriausiai nebus niekada- tai mes pavargę, tai vaikas serga, tai dantys dygsta, tai vasara, tai žiema... na, nėra idealaus meto... Taigi vieną dieną ėmėm ir nusprendėm, kad VISKAS.
Be galo smagu, kad būdamas 1,8 mėn. , sūnelis jau buvo visiškai atsisakęs pienuko! Mane išties labai nustebino tai, kad atsisakėm jo gana lengvai, be didelių isterijų, nemigos, buteliukų mėtymo ar rūbų plėšymo. Džiaugiuosi, kad vaikas tikriausiai jau buvo tam pasiruošęs! Smagu ir tai, kad ir man pačiai vos porą kartų teko išsitraukti pientraukį. Bet visų smagiausia, kad jis beveik kasnakt ramiai miega! Jausmas nepakartojamas!

Darkart perskaičius įrašą atrodo, kad visus tuos metus gyvenom juodam košmare :) Iš tiesų miego labai trūko ir nuovargis buvo didžiulis, bet jei būtų buvę žiauriai  blogai, tikrai nebūtume tiek ilgai laukę. Kaip ten bebūtų, vaikų auginimas- juk ne atostogos tropikuose, kur guli sau po palme,o vaikas auga pats :) Pienuko nelaikėme panacėja, tačiau išties smagu, kad iki pusantrų metukų sūnelis beveik visiškai nesirgo ir puikiai augo!
Įdomūs visgi tie vaikai...
Praėjo beveik mėnuo nuo sauskelnių akcijos pradžios, o rezultatais pasigirti nelabai galim. Gaila, bet panašu, kad susidūriau su mažo žmogučio protestais :) Gal pradžia nelabai gera buvo (kartu vyko ir kita, pienuko atsisakymo akcija), gal šiaip ragiukai... bet reziumė paprastas- su manim nelabai net ant puoduko nori sėstis, nors beveik visada praneša, kad jau reikėtų... jei tėtis namie, tai liepia jam eiti kartu :) Pas senelius kuo gražiausiai prašėsi ir tvarkingai viską darė jau prieš dvi savaites!
Na, bet manau, jog su tais ragiukais susitvarkysim, svarbiausia, kad vaikas jau supranta kam tas puodas reikalingas, kad šlapios kelnės komforto neprideda, suprato savo poreikius ir žino, kad pasiprašius ir atsisėdus ant puoduko, turinys turėtų likti ten :)
Išties smagu buvo stebėti vakar prasidėjusius naujus jo žaidimus, kai meškiuką ne tik apkabina, valgydina, bet ir ant puodo sodina, įsakmiai pranešdamas ką ten daryti :)))
Šįmet atradau moliūgą. Pernai vaikui patiko tyrelės su moliūgu, bet jie labai dideli, nesiryžau pirkti, nes nežinojau kur tiek reikės dėti :) Dabar visgi pasiryžau ir nusipirkau. Jau antrą kartą.

Žinoma, pirmiausiai išviriau sriubos- į verdantį vandenį pridėjau pjaustytų moliūgo gabalėlių, truputį paviriau, tuomet sutryniau smulkintuvu, įdėjau lydyto sūrelio , dar kartą užvirinau ir viskas, sriuba gatava! Man ji tokia skani, kad tiesą sakant, tą dieną nieko daugiau ir nebevalgiau, tik keletą lėkščių sriubos :)
Savaitgalį sugalvojau iškepti moliūgo pyragą. Dabar čia bus vienas mėgiamiausių pyragų, nes jis išties pasakiškai skanus- ypač kol karštas.

Taigi, pyragui iškepti reikės:
500 g moliūgo
2 kiaušinių
stiklinės cukraus (geriau rudojo)
pusės stiklinės aliejaus 
3 stiklinių miltų
1 šaukštelio kepimo miltelių

Eiga:
Moliūgą nulupti ir susmulkinti, sudėti cukrų (aš cukrų maišiau- pusę stiklinės rudojo ir pusę įprasto balto), aliejų, kiaušinius ir išmaišyti. Suberti miltus, kepimo miltelius, vėl išmaišyti.  Supilti gautą masę į kepimo formą ir ~ valandą kepti 200 laipsnių karštumo orkaitėje. Galima paskaninti džiovintais vaisais, riešutais, įdėjau keletą auksinių razinų, jos čia išties tinka.








Dar viena nepakartojama idėja- tinkama ir kaip dovanos įpakavimas ir kaip pati dovana!!!
Briedžiukai - rankšluostukai gaminami štai taip

Juk smagu, ypač vaikams, gauti DAUG dovanų. O jei jos visos gražiai supakuotos , tai ir vietos nemažai užima... Praktiška ir įdomi idėja iš jų padaryti "medelį" :)
Idėja bei aprašymas kaip pagaminti - iš šios svetainės
Artėjant didžiosioms metų šventėms vis dažniau mąstau apie dovanas :) Klaidžiodama internete radau šaunų filmuką apie dovanų pakavimą. Juk svarbus ne tik turinys, tiesa?


Prieš keletą metų, kai didieji prekybos centrai pradėjo prekiauti sūrio tortais, beveik visomis progomis juos pirkdavome, nes labai sužavėjo skonis! Maniau, kad namie tokio pasidaryti neįmanoma. Pasirodo, klydau ir smarkiai.
Bandžiau du kartus- pirmąjį su mascarponės sūriu, antrą kartą naudojau ricottos sūrį, nes mascarponė man pasirodė pernelyg riebus. Pokyčiai pasiteisino- antrasis tortas daug lengvesnis ir skanesnis!
Taigi, tortui reikės:
Biskvitui
4 kiaušinių
4 v.š. karšto vandens
125 g miltų
100 g krakmolo
200 g cukraus
3 a.š. (nubrauktų) kepimo miltelių 
Kremui
16 g želatinos
500 g ricottos sūrio
500 g jogurto
120 g cukraus
200 ml grietinėlės
2 apelsinų
Pirmiausiai (geriausia- iš vakaro) kepamas biskvietas. Kiaušinius ir karštą vandenį plakti mikseriu iki putų. Toliau plakant po truputį pilti cukrų. Miltus sumaišyti su krakmolu bei kepimo milteliais ir pusę jų supilti į tešlą. Viską išmaišyti šaukštu ir supilti likusią dalį miltų-krakmolo-miltelių mišinio, išmaišyti. Gautą masę supilti į kepimo formą ir kepti 180 laipsnių karštumo orkaitėje. Man kepė apie pusvalandį, bet laikas gali skirtis nuo orkaitės savybių bei formos dydžio. Ataušintą biskvitą perpjauti į 2-3 dalis.
Vietoj biskvito galima naudoti trupintus sausainius, sumaišytus su sviestu. Masę reikia sumaišyti , iškloti ja formos dugną ir pusvalandį palaikyti šaldytuve. Taip dariau gamindama pirmą tortą, visgi biskvitas patiko labiau, nes sausainių pagrindas gaunasi kietokas.
Kremo gamyba labai paprasta- išspaudžiame apelsinų sultis ir jose brinkinama želatina (aš sunaudojau visą 20 g pakelį) , jei apelsinai labai dideli, pakanka vieno jų sulčių. Išmaišyti sūrį, jogurtą ir cukrų. Tuomet truputį pašildyti želatiną, kad išsilydytų ir ją po truputį supilti į sūrio masę, nuolat maišyti. Vos masei pradėjus stingti įmaišyti standžiai išplaktą grietinėlę (aš tuputėlį grietinėlės pasilieku torto viršui). Tuomet masę supilti ant biskvito ir palikti stingti.
Pastarąjį kartą dariau su 2 biskvito sluoksniai. Gal dėl to, kad viršutinis prastai susilaistė, o gal šiaip... kitą kartą užteks vieno :)
Prieš kurį laiką internete aptikau nuostabų pasakojimą... viskas taip pažįstama, taip sava, bet pateikta itin šauniai ir kaskart skaitant priverčia juoktis iki ašarų!


VAIKAI
Gintaras Beresnevičius
Kada jaunystėje susidūriau su mitologijų ir indiškų religijos filosofijų skirstymais, viską sudedančiais į grakščią ketvertainę gradaciją — dievai, demonai, žmonės, žvėrys, — pastebėjau, kad ji tikrai netobula ir tikrai pernelyg paprastinanti tą nuostabų Dievo pasaulį. Man į tą gradaciją netilpo raganos ir kaukai. Raganos, kaip ir šamanai, nebėra žmonės, nors į demonų lygmenį ir nepereina, o kaukai, kaip regimi, maitinami, jaukinami asmenys, tikrai nebuvo demonai. Vienas mano draugas, su kuriuo mėginau spręsti šią problemą, ją dar paaštrino, tardamas, kad šion gradacijon netelpa ir vaikai. Nors vėliau, gerdami kavą ir kitus okupacinio periodo gėrimus, vis dėlto priėjome išvados: vaikai gali būti perkelti į demonų lygmenį — jie tokie pat savarankiški, nenuspėjami, galingi. Bent jau galingesni už žmones, o savo jėga prilygsta demonams. Tas draugas, mielas ir išmintingas, laikė save vaikų demonologijos specialistu, nes buvo vienos mažametės mergaitės krikštatėvis.
Dabar aš esu dviejų mažamečių mergaičių tėvas (šią akimirka jos rėkia, atrodo, iš laimės: iš laimės, kad gyvena) ir galiu visiškai atsakingai tarti: toje gradacijoje padaryta klaida. Turėtų būti: dievai, demonai, vaikai, žmonės, žvėrys. Vaikai — tai tokie mitologiniai asmenys, kurie nepaprastai artimi demonams, tačiau sudaro atskirą religinių ar mitologinių būtybių klasę.
Kada atsikraustėme į išnuomotą butą Viršuliškių ir Justiniškių pasienyje, jame ropojo tarakonai. Bute nebuvo gyventa keli mėnesiai, tačiau, pirmąsyk atsikrauščius, po stalus, viryklę ir kitus virtuvės padargus, manding, tą akimirką dar sterilius, bėgiojo tarakonai, švęsdami mūsų atsiradimą. Kuo jie tuos mėnesius mito, buvo neaišku nei man, nei jiems, bet jie paprasčiausiai buvo, čia ir dabar.
Po kelių dienų bute buvo pritrupinta trys tūkstančiai sausainių nuolaužų, prispjaudyta atsibodusių saldainių, mėsos ir bulvių, išskaidytų molekulėmis, buvo prikaišiota į visus įmanomus kampus. Jokie siurbimai ar grindų plovimai kaip ir visada nepadėjo. Išvalius kilimą, vaikai apsidžiaugę švara, įtrindavo jį sriubos, žuvies ir šokoladinių sūrelių mišiniu, tai, mano mergaičių nuomone, turėjo padėti sprendžiant švaros klausimą.
Tarakonai išnyko. Kaimynai nuo jų baidėsi visokiais purškimais, chemijomis. Mano mergaitės viliojo juos visais įmanomais būdais, statė lesyklėles. Ne, jie nėjo. Jie pabėgo iš mūsų buto, ir aš puikiai žinau kodėl.
Tai — riksmas. Nuolat bute sklindantis riksmas, kartais peržengiantis ultragarso ribą (ultragarso, atrodo, tarakonai nemėgsta). Jos rėkia, kai nelaimingos. Jos rėkia, kai jas ištinka laimės potyris. Jei nėra laimės, nei bėdos, jos rėkia vis vien, nes tai tiesiog natūralus būvis. Kodėl nerėkti, jei galima rėkti? Šitaip mus apleido tarakonai, atlaikę milijonus metų evoliuciją ir jokiems DDT nepasiduodantys. Tiesa, namuose yra tokia smulkmena kaip tėvas, bet jam geriausia rėkti į ausį. Ypač kai jis mėgsta pasiklausyti žinių. Tėvas ne tarakonas — nepabėgs, atlaikys.
Kada aš mėginu nusnūsti, viena kuri būtinai nutaria, kad ir jai reikėtų pamiegoti. Ir ji išties užmiega, tai yra reikalauja pasakos, užsimerkia, atsimerkia, atsistojusi ant (mano) pilvo šoka klumpakojį, rėkia mamai, kad tėvelis užmigo (kažkodėl tai jas ypač jaudina), o kad įsitikintų, ar aš iš tiesų miegu, tampo mane už ausų, kurių beliko apgailėtinos skiautės. O kai netyčia drauge su manim užmiega didžioji dukrelė, kuriai jau pusketvirtų ir kurios kūnas sudėtas iš vienų raumenų, ji kas kartą per sapną supyksta ant kokios nors pabaisos ar tiesiog verčiasi ant kito šono ir man žandikaulį smogia karatistės koja. Skauda, Viešpatie, tikrai skauda. Nesu bloznas, bet jei norit, mano dukra jums įspirs.
Ta pati didžioji atbėga kokių 40 km/h greičiu, galvyte smogia tau į nosį ir paklausia: tėveli, kodėl mes sėdime ant užpakalių? Aš jai sutrikęs paskaitau kažkokią paskaitą, o ir nosį skauda, ji nueina nuo manęs aiškiai nepatenkinta, šio klausimo taip ir neišsiaiškinusi. Bet paskui atsiveda sesutę, kuriai neaišku absoliučiai viskas (sesutė dvimetė, bet šneka kaip žurnalistė), ir mažė paklausia, ar aš nenorėčiau sausainio. Nenoriu aš to sausainio. Jis toks nuvalytas, į kilimą gerai padažytas. Abi pradeda rėkti, ašaros upeliais - tėvelis nenori sausainio. Paskui abi reikalauja panešioti, kad gėla atlėgtų, ir sulesu aš tą sausainį — tokį apgraužtą, apčiulptą, šlapią. Kelios sekundės ramybės, o vėliau — gūdus staugimas: tėvelis suvalgė mūsų sausainį... patį geriausią... Namuose prasideda bado scenos, nes tas sausainis, pasirodo, buvo visai kitoks nei kiti, dar laukiantys savo lemties pakelyje.
Dėl maisto — jos neskaito laikraščių nei knygų apie vaikų auginimą. Tačiau kaip susitarusios nevalgo to, kas turi bent kiek vitaminų. Valgomos bandelės, spurgos, saldainiai. Jokių morkų ar žuvies, salotų. Ne, pats geriausias daiktas yra, aišku, ledinukai ant lazdelių ar tiesiog tai, kas sukelia ėduonį.
Ką tik mano mažylės parėjo iš pasivaikščiojimo. Mažė atsinešė gražų akmenuką, kuris po nuodugnesnio šeimos apžiūrėjimo pasirodė besąs po žiemos suakmenėjęs šuns, atsiprašau, šūdas... na, tęsiu toliau... Kai su vaikais eini apsipirkti, ant laikraščio skiautės užsirašai: duona, druska, lašiniai, sultinys. Bet ne: parsineši "Coca-Colos" (du butelius), turkiškų sausainių, spalvotą dėžę kažko, kas visiškai neaišku, bet ji spalvota tai iš peties. Žmona nustemba, nors ji pati iš tokios ekspedicijos grįžta, atsineša pilną maišą krapų ir ledinukų. Valgyti namuose kaip nėra, taip nėra, užtat mažylės — laimingos.
O taip jų laimę padidinti norisi... Pernai savo dukrelę nusigabenau į Kalėdų vakarą. Žinoma, kadangi tai Kalėdos, viskas vyko sausį. Į sceną įbėgo Kalėdų Senelis, kažką sustaugė, ir mano dukrelė jam atsiliepė — gūdžia rauda. Penki šimtai vaikų, net mažesnių už manąją, tyliai, įsibauginę sėdėjo tėvams ant kelių. Tik ne manoji. Pasiuntė jį tą Kalėdų Senelį ir pabėgo. Išnešiau ją, raudančią, ant rankų. Buvo gėda, bet ji buvo laiminga. Nagi tokio pavojaus išvengė. Drabužinėje apsikabino mane — taigi aš ją išgelbėjau nuo to pabaisos Kalėdų Senelio... Ir ką pasakysi...
Kitąsyk nusivežiau ją į Keistuolių teatrą. Televizinį variantą ji labai gerai vertino, buvo sutarta, kad nerėks. Rėkė. Vos tik užgęso šviesa, pasirodė šokantys ir dainuojantys aktoriai ir mano sena slapta meilė Ilona Balsytė, dukrelė užstaugė. Ne šiaip užriko. Jos riksmas buvo toks galingas, kad apie septynias minutes, kurias truko jos nešimas iš eilės vidurio, spektaklis, galima sakyti, nevyko. O aš taip norėjau pasižiūrėti į gyvą Balsytę...
Ką padarysi... Beje, jos talentingos. Mažylė, sulaukusi dešimties mėnesių, ėmė sakyti "ačiū Dievui". Nei "mama", nei "tete" nesakė dar pusmetį, bet "ačiū Dievui" — prašau. Didžioji, būdama pusantrų, prilindo prie kompiuterio ir dviem tiksliais pirštukų judesiais "išmušė" iš kompiuterio 1993 metų "Windowsus". Kaip jai tai pavyko, negalėjo pasakyti joks pažįstamas kompiuterininkas. Matyt, bus hakerė, ir aš tuo nepaprastai didžiuojuosi.
Keliasi jos penktą ryto. Penkiolika minučių jos rėkia iš laimės, kad atsikėlė. Penkios penkiolika joms reikia arbatos. Penkios aštuoniolika — išsikvėpinti mamos kvepalais. Penkios dvidešimt jos nori kiaušinienės. Penkios dvidešimt septynios tą kiaušinienę gauna. Penkios dvidešimt aštuonios išdidžiai atsisako tos kiaušinienės ir eina žiūrėti televizoriaus. Penkios trisdešimt jos abi nori persirengti suknelėmis. Penkios trisdešimt septynios jos perrengtos. Penkios keturiasdešimt — pasirodo, kad jos aprengtos ne tomis suknelėmis, o visai kitomis. Penkios penkiasdešimt — vėl perrengtos, jos eina tvarkyti tėvelio bibliotekos. Penkios penkiasdešimt penkios biblioteka sutvarkyta, mano vertingiausios knygos kažkur paslėptos. Vienai, nepaslėptai, nukąstas kampas. Šeštą valandą jos nuveja mane nuo televizoriaus, nes kaip tik rytinės žinios ir joms reikia persijungti "multikus". Kol jos eis miegoti, dar penkiolika valandų.
Vis dėlto kažin kas čia smagaus. Kai vakare užmiega, ausyse spengia tyla ir nežinia ko ima trūkti. Nors imk ir pasižadink...

Tikriausiai nei vienas vaikas neužaugo be ožiukų... kartais dažniau, kartais rečiau, bet vis apsilanko ožiukai ir pas mus. Kol kas puikiai veikia išvedimas į kitą kambarį, jei nesutinka apgalvoti savo elgesio ir nusiraminti vietoje, tačiau vis tiek domiuosi ir ieškau alternatyvių sprendimų. Teko skaityti apie gana efektyvų būdą, kai tėvai elgiasi taip pat, kaip vaikas. Teigiama, kad vaikui tai labai nepatinka, nesgi čia tik jo teisė šitaip elgtis. Radau neblogą filmuką , kur vaizdžiai pateikiamas šis auklėjimo metodas, primenant ir tai, kad jei jau nuspręsime jį taikyti, tai naudoti teks visur, ne tik namie.

Koldūnus abu su vyru visad mėgome, tik ilgainiui tapome išrankesni ir rinkomės vis geresnius, skanesnius, kokybiškesius... Kartą paskaičiavau, kad tokie pietūs mums kainuoja išties nemažai, todėl nusprendžiau pamėginti pagaminti pati. Rezultatas nudžiugino- buvo išties skanu, be to, kainų skirtumas akivaizdus, pačiai gaminti gavosi keturis kartus pigiau...
Taupydama laiką pagaminau daugiau ir dalį užšaldžiau.
Koldūnų gamybai naudojau paprastą formelę iš prekybos centro, įdarą dariau iš maltos mėsos su prieskoniais bei svogūnų. Tešlos receptą radau internete ir jis išties puikus, nes tešla gavosi nekibi ir koldūnus buvo lengva atskirti. Taigi tešlai reikės:
2 kiaušinių trynių
2 šaukštų aliejaus
truputėlio druskos
2-3 stiklinių miltų
šiek tiek šilto vandens
Į greitkratį sumušu trynius, pilu alieju, truputį druskos ir pilu šiltą vandenį (tiek, kad bendras kiekis būtų 250 ml) Viską gerai sumaišau (beje, dangtelio nenaudoju, nes kažkodėl nušauna...)
Į didesnį indą supilu 2 stiklines miltų ir supilu trynių-aliejaus-vandens mišinį, minkau tešlą, jei ji labai kimba prie rankų, tuomet po truputį pilu trečiąją stiklinę miltų. Tuomet palieku geram pusvalandžiui ir vėliau jau gaminu koldūnus.


Labai labai mėgstu Kibinus Trakuose. Radau receptą, pagal kurį ruošti kibinai gavosi fantastiškos skonio! Gamindama naudojau maltą jautieną ir savo mėgiamus prieskonius.
Pradėsiu nuo gan paprasto, bet ne visai įprastai pateikto patiekalo :)
Nelabai mėgstu kiaušinienę, bet šį išties patiko. Ne tik skonis įdomesnis, bet ir vaizdas neblogas.
Paruošima gan paprastai- į silikoninę formą (aš naudojau Tupperware tartalečių) įdedame dešrytės, įmušame kiaušinį, pabarstome prieskonių, svogūnų, papuošiame vyšniniu pomidoriuku ir pan.- skonis ir fantazija neribojami- tuomet šauname į 200 laipsnių karštumo orkaitę. Kepame maždaug 20 min.
Valgėme su šviežių daržovių salotomis.
Labas visiems čia užklydusiems,


Kaip ir dauguma moterų, esu kaupikė :) Labai stengiuosi nekaupti daiktų, nes jie užgriozdina namus, bet įvairius patarimus , receptus ir šiaip visokius įdomius / naudingus dalykėlius saugau, nes gal kada prireiks... Dažnai ir prireikia.
Kad nesikauptų begalės failų kompiuteryje bei krūvos žurnalų namie, mėginsiu konspektuoti viską čia.