Kartais taip norisi ko nors skanaus... Žinoma, tai turi būti labai greit paruošiama. Šįkart pasigaminau gėrimą. Naudojau šaldytas uogas, bet jau tuoj tuoj prasidės šviežių sezonas, tai bus galima ir šviežias naudoti!

Gėrimui reikės:
150 g šaldytų vyšnių (galima naudoti ir daugiau, jei norite tirštesnio gėrimo)
mažo indelio konservuotų persikų
50 ml riebios grietinėlės
100 ml vandens
2 a.š. cukraus
1/2 a.š. vanilės esencijos

Eiga:
Vyšnias ir konservuotus persikus susmulkinti. Visus likusius produktus (persikų sultis, vandenį, grietinėlę, cukrų, vanilę) supilti ir išmaišyti. Sumaišytą masę supilti ant trintų vyšnių su persikais ir dar pamaišyti, kol pasidarys vientisa, puri masė.
Visada, net tuomet, kai dar nesilaukiau, turėjau išankstinę nuostatą dėl tam tikrų dalykų, susijusių su vaikų auginimu. Dauguma jų pasitvirtino, tačiau iki šiol man vis dar didelė mistika kur ta riba tarp meilės ir lepinimo? Nemanau, kad lepinu savo vaiką, man atrodo, kad tiesiog jį myliu... Tiesa, kartais tenka tuo suabejoti, nes pastaruoju metu mums išties sunkiai sekasi susitarti. Dėl to, kad visgi aš jį lepinu? Ar dėl to, kad jis- atskira asmenybė, kurią ėmė lankyti ožiukai? O gal ožiukai, tai lepinimo/ per didelės meilės pasekmė?
Vis grįžtu prie Austėjos straipsnio apie meilę ir lepinimą ir skaitydama pradžioje išsigąstu, kad mūsų vaikas tikrai išlepintas :) Vėliau prisimenu, kad jis dar gana mažas, o pagal straipsnio pabaigoje pateiktus klausimus bei teiginius, pasirodo, jis visai neišlepintas, tiesiog mylimas. Nes, jis jau moka dalintis žaisliukais (čia negaliu nepaminėti teigiamo ir išties didelio darželio auklytės indėlio), nes, jis moka palaukti (tiesa, ne visada to nori), nes, jis moka būti draugiškas (mane išties nustebino, kad žiogas, dar neturintis nė dvejų, suprato mano prašymą leisti smagioje kėdutėje pasėdėti kitam berniukui) ir paslaugus (paprašytas ne tik atneša/ nuneša daiktus, bet net ir į vietą padeda... pvz paprašytas nunešti tuščią arbatos puodelį į virtuvę, neša ir deda jį tiesiai į indaplovę). Gal visgi tie ožiukai- visus aplankantys ir aprašomi pykčio priepuoliai, kuriuos kada nors išgyvendinsime... Juolab, kad mūsų žiogas be išlygų priima ir tas nediskutuotinas taisykles, ar bent daugumą jų. pvz. autokėdutė... tai buvo viena iš išankstinių mūsų šeimos nuostatų- vaikas važiuoja išskirtinai TIK autokėdutėje ir taip bus kaip įmanoma ilgiau. Pradžioje teko ir man gale pasėdėti vaidinant linksmintoją. Ir į pirmą tolimesnę kelionę viena važiuoti bijojau ne dėl sudėtingų eismo sąlygų, bet dėl to, kad nežinojau kaip bus, jei jam atsibos sėdėti kėdutėje... Tačiau dabar jau galime pasidžiaugti rezultatais- artėjant prie mašinos vaikas žino, kad sėsis į savo kėdę, ją taip ir vadina, o kartais net pats įlipa ir atsisėda, belieka tik prisegti!
Šįmet kaip žiema užsitęsė išties be galo ilgai... pirmos šiltos saulėtos dienos be galo džiugino, o kątik sulaukėme ir tikrai šilto, saulėto savaitgalio. Pagaliau išties JAU pavasaris ir pas mus! Ta proga atidarėme kepsnių lauke sezoną. Laukiu nesulaukiu tų ramių šiltų vakarų, kai galėsime vakarieniauti lauke, mėgaudamiesi besileidžiančios saulės spinduliais.
 Jau nepamenu kaip senai, atrodo, kad visada :) , pusryčiaudami ant duonos tepame kokį nors varškės sūrelį... Vieni patinka labiau, kiti mažiau, vieni brangesni, kiti pigesni, bet visi iš esmės sintetiniai, pilni visokių skonių suteikėjų, stiprintojų ir t.t.
Didelis AČIŪ Deimai, aprašiusiai tokį stebuklą :) Vėlgi, reikiamo kefyro ieškojau ilgai ir radau tik mažą pakuotę... nusipirkau, pabandymui buvo pats tas! Rezultatas nustebino ir sužavėjo, todėl dabar kameroje nuolat guli kefyro pakelis :)
Reikia tik ne mažiau nei 3,2% riebumo kefyro, tankaus sietelio ar marlės (aš pirmą kartą jos neturėjau, naudojau bintą, nes labai norėjosi išmėginti čia ir dabar ) ir mėgiamų priedų paskaninimui. Kefyrą reikia įdėti į kamerą ir palikti dienai kitai, kad sustingtų, tuomet ištraukus nuimti pakuotę, suvynioti į marlę ir pakabinti ant krano ar tiesiog įdėti į labai tankų sietą. Šitaip paruošus palikti per naktį ir ryte jau turėsite kuo puikiausią varškytę pusryčiams! Priedai naudojami pagal skonį ir nuotaiką- kadangi mes ją tepame ant sumuštinių, tai man puikiai tinka šviežiai spaustas česnakas, dabar jau ir prieskoninės žolelės paaugo, kartu naudoju ir jas. Žinoma, galima pamėginti ir desertui pritaikyti gardinant saldžiais priedais :)
Net nežinau kaip čia atsitiko, bet šįmet sugalvojau užsiauginti keletą prieskoninių žolelių. Nebūtų keista, jei tiek aš, tiek vyras, nebūtume vis kartoję, kad pas mus tai jau tikrai daržų nebus :) Po dviejų metų daržų išties dar nėra, bet yra darželiukas namie, o ir vyras, dar nežinodamas, kad aš prisipirkau krūvą įvairiausių sėklų, anądien pasakė, kad gal reikėtų pasidaryti mažiuką daržiuką... Tos vienodos / labai panašios mūsų mintys, aplankančios abu vienu metu , kartais išties stebina, nes pastaruoju metu jau ne kartą taip buvo.
Taigi, naminis darželis jau džiugina pirmuoju derliumi, o mums su mažiuku labai smagu kasdien laistyti tuos žolynėlius ir stebėti kaip jie auga :)
Nežinau kas čia per lemtis, kad man vis nesiseka rasti kokio nors reikiamo produkto :)) Prieš mėnesį labai ieškojau Philadelphijos sūrio, keista, bet dabar pilnos lentynos bet kurioje parduotuvėje... Dabar nepavyko rasti reikiamos varškės... Žinau, kad jos nevisur būna, bet nebuvo ir ten, kur būna, ech... Taip iš nužiūrėtojo Baltojo šokolado triufelinio pyrago gavosi labai labai šokoladinis tortas :) Kadangi pagrindinį produktą- baltąjį šokoladą- jau iš anksto buvau numačiusi keisti juodoju (jau greit bus metai, kaip niekaip nesunaudoju šokolado atsargų), tai ir kitus produktus pakeičiau pagal save ir iš pradinio varianto liko tik mintis ir pagrindas su papuošimais :)

Taigi, pagrindui reikės:
2 kiaušinių
4 v.š. cukraus
~ 100 g miltų
50 g ištirpinto šokolado

Kremui:
300 g natūralaus jogurto
250 g Mascarponės sūrio
350 g tirpinto šokolado
truputėlio želatinos

Eiga:
Kiaušinius su cukrumi plakti iki baltų putų (apie 10 minučių), suberti persijotus miltus, išmaišyti , tuomet supilti šokoladą. Masę vėl gerai išmaišyti ir supilti į sviestiniu popieriumi išklotą kepimo formą. Kepti apie 20 min 180 laipsnių karštumo orkaitėje. Iškepus atvėsinti ir gerai sulaistyti, nes pagrindas gaunasi kietokas.

Kremo gamyba paprasta - šokoladą susmulkiname, ištirpiname garų vonelėje ir tuomet visus produktus gerai sumaišome. Po to, kai mano pirmas bandymas pagaminti Tiramisu nepavyko, nes labai sunkiai stingo, į visus stingdomus gaminius dedu bent truputį želatinos. Kad būtų ramiau :) Kremą užpilame ant sulaistyto pagrindo ir šaldome bent 2-3 valandas.

Papuošimui tirpintą šokoladą supyliau ant kepimo popieriaus ir palikau, kad sustingtų, vėliau peiliu formavau įvairius gabalėlius.

Reziume - tortas laaabai šokoladinis, kremas man kiek primena vaikystėje mėgtą gogel- mogel iš grietinės ir kakavos :) Visgi, manau, kad baltas kremas atrodo žymiai efektingiau ir šventiškiau.