Visada maniau, kad vaikus maitinsiu iki pusės metų, deja, tai tikriausiai vienintelis visišką fiasko patyręs išankstinis nusistatymas! Artėjant pusmetukui išties ketinau baigti maitinti, juolab, kad jo nuo pirmųjų savaičių nebuvo daug ir teko primaitinti mišinėliu. Bet... likus vos porai savaičių susiruošėm atostogų ir prieš išvažiuojant prasidėjo ilgai trukęs košmaras- mes, susikrovę daiktus atsigulėm, o vaikas atsikėlė! Kadangi mūsų mažasis maždaug nuo mėnesio išmiegodavo visą naktį, tai toks siurprizas buvo labai netikėtas. Blogiausia, kad jis kėlėsi kasnakt- iš pradžių tai nurašėm vietos pasikeitimui, vėliau dygstantiems dantukams, skiepui ir t.t. Po gimdymo buvom pasiruošę nemigai ir keltis nebuvo sunku, tačiau tuomet ji užklupo labai netikėtai. Jaučiausi nuolat pervargusi, ilgainiui vaikas net pradėjo miegoti su mumis, nes nebepajėgdavau po kelis kartus per naktį jo nešioti
iš jo-į savo- ir vėl į jo lovelę, neretai užmigdavau vos pasiguldžiusi jį šalia, todėl nusprendėm, kad saugiau bus jam miegoti kartu.
Rasta informacija, kad yra vaikų, kurie taip staiga pradeda nemiegoti ir nemiega iki metukų, varė neviltin, nes tas gimtadienis atrodė dar BE GALO toli, dar baisiau buvo girdėti, kad kai kurie vaikai nemiega net iki pusantrų.
Kai mažyliui buvo maždaug dešimt mėnesių, pabandėm atsisakyti pienuko, bet naktis ir kita diena buvo tokios košmariškos, kad eksperimentas tą dieną ir baigėsi, nekantriai laukėm pirmojo gimtadienio. Kuris, keista, bet atėjo ir praėjo, nepalikęs jokių pokyčių... lygiai taip pat atėjo ir praėjo pusantrų metukų sukaktis... Pervargimas darė savo, nes vaikas ramiai nemiegodavo ir dieną, jam vis reikėjo mamos... su vyru pakalbėdavom, kad tinkamo laiko tikriausiai nebus niekada- tai mes pavargę, tai vaikas serga, tai dantys dygsta, tai vasara, tai žiema... na, nėra idealaus meto... Taigi vieną dieną ėmėm ir nusprendėm, kad VISKAS.
Be galo smagu, kad būdamas 1,8 mėn. , sūnelis jau buvo visiškai atsisakęs pienuko! Mane išties labai nustebino tai, kad atsisakėm jo gana lengvai, be didelių isterijų, nemigos, buteliukų mėtymo ar rūbų plėšymo. Džiaugiuosi, kad vaikas tikriausiai jau buvo tam pasiruošęs! Smagu ir tai, kad ir man pačiai vos porą kartų teko išsitraukti pientraukį. Bet visų smagiausia, kad jis beveik kasnakt ramiai miega! Jausmas nepakartojamas!
Darkart perskaičius įrašą atrodo, kad visus tuos metus gyvenom juodam košmare :) Iš tiesų miego labai trūko ir nuovargis buvo didžiulis, bet jei būtų buvę
žiauriai blogai, tikrai nebūtume tiek ilgai laukę. Kaip ten bebūtų, vaikų auginimas- juk ne atostogos tropikuose, kur guli sau po palme,o vaikas auga pats :) Pienuko nelaikėme panacėja, tačiau išties smagu, kad iki pusantrų metukų sūnelis beveik visiškai nesirgo ir puikiai augo!
